Nicolas Velo pusantrų metų dirba gimtajame Urugvajuje, kad galėtų nusipirkti lėktuvo bilietą į Lietuvą. Po dviejų savaičių viešnagės grįžta ir vėl beveik dvejus metus dirba, kad atskristų į Lietuvą.

Jis neturi nė lašo lietuviško kraujo, bet yra šios Pietų Amerikos šalies Lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas. Vyras sako, kad jei kada tektų kraustytis iš tėvynės, nedvejodamas pasirinktų Lietuvą.

Pirmą kartą pamatau jį sėdintį vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių. Išsyk jaučiasi pietietiškas temperamentas: nuo jo veido niekada nedingsta šypsena, pasakoja energingai ir nuoširdžiai.

Nicolasui nereikia išgalvoti nebūtų pasiekimų, prisidengti giliomis filosofinėmis frazėmis ar šabloniškais atsakymais. Jam tiesiog paprasta ir lengva bendrauti.

Tradicijos, kalba, patiekalai

Sklandžia lietuvių kalba Nicolas sako, kad gyvena ir keliauja dėl žmonių. O daugiausia draugų turi Lietuvoje. Visas jo laisvalaikis skirtas Urugvajaus Lietuvių jaunimo sąjungai. Nicolas vadovauja maždaug penkiasdešimties lietuvių būriui, organizuoja susitikimus, švenčia valstybines šventes.

Dabar artimiausia šventė – Joninės. Degs laužus, šokinės per liepsnas, žais tradicinius žaidimus. Šoks tautinius šokius ir kalbėsis apie lietuviškus papročius ir kultūrą: Nicolas daug skaito apie Lietuvą, jos istoriją, o įdomiausius dalykus papasakoja kitiems.

Lietuvių susitikimams organizatoriai maistą daro patys, vėliau jį parduoda. Taip sugrįžta pinigai, išleisti renginio organizavimui. Populiariausias valgis – dešrelės su kopūstais. Teko daryti ir kugelį, o sykį virė cepelinus šešiasdešimčiai žmonių. Pirma partija iširo, bet likę pavyko puikiai.

Pasiryžęs išmokti lietuvių kalbą Nicolas kartą per savaitę ėjo į pamokėles Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje. Greitai suprato, kad taip sudėtingos kalbos jis neišmoks. Išsiuntė prašymus mokytis į „Vasario šešioliktosios“ gimnaziją Vokietijoje bei Lietuvos universitetus.

Pirmosios nesėkmės

Vokietijai jis pasirodė per senas, o studijos Vilniaus universitete buvo labai brangios. Užtat Kauno Vytauto Didžiojo universitete Nicolasui pasiūlė studijuoti už dyką. Taip urugvajietis devyniems mėnesiams atsidūrė Kaune. Čia jis pirmąsyk pamatė sniegą: „Pirmą savaitę buvo gražu, o po to norėjau mirti“, – sako.

Nicolas apsigyveno bendrabutyje su studentais iš Lietuvos. Su angliškai kalbančiu vaikinu niekas nebendravo – visi valgė užsidarę savo kambariuose, o sutikę jį virtuvėje išsyk išeidavo.

Trokšdamas bendrauti Nicolas ėmė šokti tautinius šokius, bet ir čia liko nesuprastas. „Per repeticijas maloniai persimesdavome keliais žodžiais, o joms pasibaigus visi šokėjai išsisklaidydavo kaip dūmas“, – sako jis. Urugvajuje viskas kitaip – ten po repeticijų šokėjai geria matę, daug kalbasi ir toliau šoka.

Dar vieną fiasko patyrė, kai nusprendė apsilankyti šokių klube. Gimtinėje pripratęs šokti iki aštuonių ryto, į šokių klubą Lietuvoje išsiruošė apie pusę keturių. Kai užsisakė pirmą alaus bokalą, klubas užsidarė.

Visų atstumtas Nicolas susirgo depresija – miegodavo po šešiolika valandų per dieną. Tai tęsėsi apie porą mėnesių, kol vaikino kančias pastebėjo universiteto užsienio reikalų skyrius. Nicolasą greitai perkėlė į bendrabutį kartu su šešiais lenkais, marokiečiu, prancūzu, vokiete ir basku. Tiesa, netrukus iš gausios tarptautinės kompanijos liko tik du studentai, bet tada Nicolas jau šiek tiek kalbėjo lietuviškai.

Lietuviams reikia daugiau laiko

Kol mokėsi lietuvių kalbos, nebeliko pinigų bilietui namo. Pagalbos ranką ištiesė draugas – nupirko lėktuvo bilietą į Ispaniją, sutiko Katalonijos oro uoste ir surado urugvajiečiui padavėjo darbą restorane ant Viduržiemio jūros kranto. Septyniasdešimt tris dienas Nicolas dirbo po šešiolika valandų, kol sukrapštė reikiamą sumą bilietui į Urugvajų.

Šiek tiek pinigų liko, todėl nusprendė dar sykį aplankyti Lietuvą. Čia jo laukė staigmena – stotyje pasitiko tie anuomet po repeticijų kaip dūmas išgaruodavę šokėjai. „Jie manimi taip džiaugėsi, apsikabino, nieko nesupratau“, – sako pašnekovas.

O dabar žino – lietuviams tiesiog reikia daugiau laiko. Ir yra labai laimingas, kad jam pavyko išlaukti. Urugvajuje žmonės labiau linkę bendrauti. Čia gyvenimas teka lėčiau, niekas niekur neskuba: „Jei gali darbą daryti rytoj, tai ir darysi“.

Kai grįžo į Urugvajų, manė, kad užmirš taip sunkiai išmoktą kalbą. Bet čia nuolat užgriūva svečiai iš Lietuvos, jis atstovauja Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjungą lietuvių kalba vykstančiuose bendruomenės kongresuose kitose šalyse. Sako, kad lietuviškai rašo dar geriau nei angliškai, tik nosines praleidžia – Urugvajuje klavišų su lietuviškais rašmenimis nė su žiburiu nerasi. Ir skaito gerai – kai kurių detalių nesupranta, bet teksto esmę pagauna išsyk.

Lemtingas čempionatas

Nicolas gimė Montevidėjuje, emigrantų kvartale šalia karvių skerdyklos. Dauguma emigrantų ten dirbo, o jo prosenelė, turinti kroatų ir ispanų kraujo, visam laikui liko ten gyventi. Tame kvartale įsikūrusi lietuvių bendruomenė, čia stovi ir jų šeimos namas – ilgas vieno aukšto pastatas su aštuoniais kambariais. Vidury kiemo yra parrillero –laužavietė mėsai kepti. Ją stato pirmiausia, namas iškyla gerokai vėliau.

Nors name gyvena net kelios Nicolaso šeimos kartos, čia atsiranda vietos ir kitiems – svetinguose namuose nuolat gyvena vienas, trys ar penki svečiai iš Lietuvos. Ar kartu gyventi yra tradicija? „Vienam gyventi sunku“, – sako Nicolas. Juk Urugvajuje visą laiką krizė, jie ir neįsivaizduoja kitaip.

O viskas prasidėjo, kai kartą imigrantų kėglių čempionate pritrūko žaidėjų ir Nicolas sutiko žaisti už Lietuvos komandą. Susidraugavęs su vietos lietuviais jis padėjo jiems susitvarkyti kėglių aikštelės nuosavybės dokumentus, vėliau savomis rankomis visi kartu aikštelę sutvarkė.

Netrukus gavo kvietimą prisijungti prie Lietuvių bendruomenės veiklos. Tapęs jos nariu po kelerių metų Nicolas padėjo įkurti Urugvajaus Lietuvių jaunimo sąjungą, tvarkė jos iždo reikalus, o netrukus buvo išrinktas jos pirmininku.

Pusantrų metų Nicolas kaupia pinigus kelionei į Lietuvą. Kas rytą keliasi pusę septynių ir 40 minučių autobusu važiuoja į parduotuvę, kurioje galima nusipirkti automobilių dalių, šviestuvų ligoninėms, laivams ir lėktuvams. Jis – pardavėjas, administratorius, buhalteris ir vadybininkas.

Be jo parduotuvėje dar dirba jos savininkas, su kuriuo irgi puikiai sutaria. Abu priklauso vienam futbolo klubui. Žaidžia? Ne, tik bendrauja: yra profesionalaus jaunučių futbolo klubo nariai – savanoriai, kurie ieško pinigų vandeniui, drabužiams, kamuoliams, kartu važiuoja į varžybas. „Ar žinai tokį futbolininką Diego Godin?“ – klausia ir iš nuostabos išpučia akis, kai papurtau galvą. Pasirodo, jis atstovauja Urugvajaus rinktinei ir žaidžia Ispanijos „Atletico“ komandoje. O karjerą pradėjo toje jaunučių komandoje, kurią administravo Nicolas.

Ar nenori mokytis ir gauti pelningesnį darbą? „Labai norėjau, – sako, – bet neišlaikiau egzaminų, supykau ir nubaudžiau save pradėdamas dirbti“. Vėliau bandė studijuoti vakarais, tačiau širdis vėl nunešė į Lietuvą, pas draugus. Po užsitęsusios kelionės reikėjo kartoti kursą, Nicolas susinervino ir mokslus metė.

„Turbūt aš truputį kvailas, bet man svarbiausia draugai“, – sako Nicolas. Ir per Atlantą jis skrenda ne Vilniaus bokštų apžiūrėti ar pasiirstyti Trakų ežere. Keliauja pas draugus. Ir jei jie norės pasivaikščioti po miestą, bus puiku. Jei ne – bus gera tiesiog sėdėti namie. Gerti matę, šokti ir iki ryto kalbėtis lietuviškai.

Šaltinis www.lrytas.lt

]]> http://www.pljs.org/naujienos/pljs-naujienos/interviu-su-nico-velo-urugvajaus-ljs-pirmininku-2243.html/feed 0 http://www.pljs.org/foto/sestadieni-jungtines-karalystes-lietuviu-jaunimas-isrinko-nauja-valdyba-2238.html http://www.pljs.org/foto/sestadieni-jungtines-karalystes-lietuviu-jaunimas-isrinko-nauja-valdyba-2238.html#comments Tue, 15 May 2012 07:21:30 +0000 admin http://www.pljs.org/?p=2238 Gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone įvyko metinis, jau septintasis, Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungos (JKLJS) suvažiavimas. Jame dalyvavo ne tik ilgalaikiai organizacijos nariai, bet ir nauji į sąjungos veiklą pasiruošę įsitraukti aktyvistsai.

Suvažiavimo metu buvo pateikta praėjusių metų valdybos ir 12 skyrių ataskaita, kurioje apžvelgti sėkmingiausi, būrius lietuvių pritraukę metų projektai: „Baltijos kelias“, „JKLJS praktika“, „Lietuviškų idėjų forumas 2011“,  „Lietuvos ateitis 2012“, „Lietuviškų filmų naktis“ bei šiais metais itin šauniai pavykęs studentų susitikimas. Taip pat pristatyti du planuojami pasaulio lietuvių suvažiavimai. Į liepą Lietuvoje vyksiantį Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą tikimasi sukviesti apie 3000 žmonių, kurie per keturias dienas galės ne tik sudalyvauti diskusijose ir kūrybinėse dirbtuvėse, gauti karjeros patarimų, bet ir išvysti žymiausių Lietuvos muzikos atlikėjų pasirodymus. Kitų metų liepą Jungtinėje Karalystėje organizuojamas Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos (PLJS) kongresas siūlys kultūros renginius, keliones Jungtinėje Karalystėje, studijų dienas su lektoriais iš Lietuvos ir stovyklą.

Antroji suvažiavimo dalis buvo skirta naujos JKLJS valdybos, koordinuosiančios sąjungos veiklą vienerius metus, rinkimams. Naujasis JKLJS prezidentas Vytautas Jackevičius sakėsi stengsiąsis didinti kultūrinių renginių skaičių ir skatinsiąs bendrus JKLJS ir kitose šalyse gyvenančio lietuvių jaunimo renginius. Viceprezidentas Darius Tamauskas žadėjo didesnį dėmesį skirti karjeros planavimo sričiai. Sekretoriumi išrinktas Oksforde psichologiją ir filosofiją studijuojantis Ignas Rubikas, iždininke tapo finansų studentė Greta Kasparavičiūtė, projektų vadovės pareigos atiteko teisę studijuojančiai Linai Radvilavičiūtei, informacijų technologijų specialistu paskirtas inžinerijos srityje dirbantis Domas Zinkevičius, už ryšius su visuomene bus atsakinga Živilė Kasparavičiūtė.

Naujai išrinkta valdyba ir toliau tęs ilgalaikius projektus: „Filmų naktis”, „JKLJS praktika”, „JKLJS plėtra”, „Lietuvos Ateitis”, inicijuos tradicinius sąjungos renginius bei stengsis realizuoti naujas iniciatyvas. Taip pat naujoji valdyba tęs parengiamuosius darbus 2013 m. Jungtinėje Karalystėje  vyksiančiam  Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui.

Vienydama lietuvių jaunimą, puoselėdama lietuvišką identitetą, kalbą bei pristatydama lietuvišką kultūrą britų visuomenei, JKLJS stengiasi atspindėti tikrąjį jaunų lietuvaičių, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, veidą, jų norus, tikslus ir vizijas. Šiuo metu sąjunga vienija apie 2000 narių, o jos skyriai išsidėstę 12-oje JK miestų: Londone, Edinburge, Glazge, Bradforde, Vorvike, Birmingeme, Jorke, Niukasle, Notingeme, Mančesteryje, Šefilde ir Redinge. Daugiau informacijos apie organizaciją ir jos veiklą galima rasti internetiniame puslapyje adresu www.jkljs.org.

***

Šio straipsnio įžvalgos greičiausiai papiktins daugelį tautiečių, tačiau esu įsitikinusi – visuose iš pirmo žvilgsnio neigiamuose ir skausminguose dalykuose slypi šiek tiek pozityvumo.

Tik didžiųjų karų dėka vystėsi sunkioji pramonė, sparčiai žengė pirmyn mokslas, kurdamas tai, be ko šiandien neįsivaizduojame kasdienio savo gyvenimo.

Žodis „emigracija“ šiandien tapo kone keiksmažodžiu – juo mus baugina sociologai, apsiginklavę realybės neatitinkančia ir, sakyčiau, niekine statistika, gąsdina politikai, rėkdami, kad „emigracija pradėjo virsti evakuacija“, šitaip bandydami iliustruoti neapykantą dabartinei valdžiai.

Kaip neseniai viename iš savo straipsnių teigė apžvalgininkas Audrius Bačiulis, „emigracijos negrįžtamumas viešajame kalbėjime tapo aksioma, o piešiamos katastrofiškos emigracijos pasekmės šalies ekonomikai bei „Sodrai“ – pagrindu tvirtinti, jog „Lietuva, kaip valstybė, neturi ateities“, tad laikas iš čia dingti ir visiems likusiems“.

Prieš kraunantis lagaminus ir išsiskaičiuojant, kas paskutinis išvykdamas turėtų išjungti šviesą, siūlau susipažinti su penkiomis priežastimis, kodėl, mano manymu, emigracija – gerai.

1. Sumažėjęs nusikalstamumas

Iš pirmo žvilgsnio šis faktas atrodo nepagrįstas, tačiau viešojoje erdvėje nuolat mirgantys straipsniai apie nusikalstamas veikas užsienyje padariusius lietuvaičius bei tyrimai, kad į užsienį dirbti išvyksta pirmiausia žemesnės kvalifikacijos darbo jėga, dažnai nesugebanti susirasti darbo Lietuvoje, leidžia daryti prielaidą: nusikaltėlių migracija iš šalies, moksliškai dar vadinama nusikaltimų eksportu arba internacionalizacija, – visiškai realus dalykas.

Peržvelgę keletą statistikos duomenų matome, kad Lietuvoje užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius, nuo 2008 metų kasmet didėjęs, 2010 m. sumažėjo 7 procentais ir siekė 77,7 tūkst. Pastaruosius dvejus metus taip pat mažėjo nužudymų skaičius. Žvelgiant į tų pačių metų emigracijos statistiką pamatytume, jog emigracija labai išaugo būtent 2010 metais: sausio – rugsėjo mėnesiais iš Lietuvos išvyko apie 67,7 tūkst. gyventojų, tai yra 51,4 tūkst. daugiau negu per tą patį laikotarpį 2009 metais.

Šie statistiniai nusikalstamų veikų bei emigracijos rodikliai leidžia daryti prielaidą, jog dėka emigracijos Lietuvoje mažėja nusikalstamumas.

2. Piniginės emigrantų perlaidos

Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) pradžioje emigrantų parvežami pinigai prilygo ir vienu metu netgi viršijo visą Struktūrinių fondų suteikiamą paramą.

Skaičiuojama, kad nuo įstojimo į ES grynosios privačių asmenų perlaidos jau viršijo 7 milijardus litų. Lietuvos banko ir SEB skaičiavimais, emigrantų piniginės perlaidos į Lietuvą per 2010 metus buvo rekordinės ir sudarė 4,1 mlrd. litų arba beveik ketvirtadalį šalies darbo užmokesčio fondo – apie 4 procentus šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginimui: Latvijoje ar Lenkijoje emigrantų pinigai tuo pat metu sudarė apie 2,1 proc., Estijoje – 1,8 proc. BVP.

Be to, nereiktų pamiršti, jog dalis pinigų į Lietuvą atkeliauja dar ir neapskaityti – giminaičių kišenėse ir lagaminuose.

Bankų analitikai pastebi, kad piniginės emigrantų perlaidos sunkmečiu padėjo sušvelninti pajamų ir vartojimo nuosmukį. Tiesa, gautų perlaidų lietuviai išleisti neskubėjo – dalis jų virto indėliais bankuose arba buvo atidėtos juodai dienai. Prognozuojama, kad artimiausiais metais piniginių perlaidų srautas didės.

Akivaizdu, jog emigracijos sąlygotos piniginės perlaidos itin naudingos Lietuvos piliečiams ir ekonomikai.

3. Žmonių akiračio praplėtimas

Pastarojo šimtmečio mūsų tautos istorija yra pažymėta pusšimčio metų izoliacijos – gyvenimu uždaroje visuomenėje, neturint galimybių laisvai keliauti ir dirbti. Tai neabejotinai turi ir artimoje ateityje turės neigiamų pasekmių – pirmiausia gebėjimui toleruoti kitas rases, religijas, politines bei seksualines pažiūras. Statistika mūsų ir vėl nedžiugina: „Eurobarometro“ duomenys rodo, jog lietuviai yra viena iš labiausiai netolerantiškų tautų Europoje.

Deja, pakeisti ilgainiui susiformavusį visuomenės mąstymą nelengva. Nuo neatmenamų laikų buvo sakoma: norėdamas plėsti savo akiratį žmogus privalo savo gyvenime kuo daugiau skaityti ir keliauti. Šiuo atveju emigrantų buvimas svetimoje šalyje reiškia galimybę, o dažnai net būtinybę pažinti kitas kultūras, įgyti gyvenimo kitokioje terpėje patirties, išmokti prisitaikyti ir ne prie pačių maloniausių aplinkybių

Užsienyje gyvenantys lietuviai mokosi užsienio kalbų, įgyja naujas specialybes, tobulina darbo įgūdžius, keičia savo požiūrį ir plečia savo akiratį.

4. Lietuvos žinomumas pasaulyje

Natūralu, kad gyvendami ir kurdami užsienyje žmonės vienokiu ar kitokiu būdu reprezentuoja savo gimtąją šalį. Norėdami pabrėžti šių žmonių svarbą Lietuvai vadiname juos mažaisiais mūsų šalies ambasadoriais. Žinoma, ambasadorių yra visokių – linkusių į nusikaltimus ir nelegalią veiklą (apie juos dažnai skaitome emigrantams skirtuose skyreliuose), tačiau nepamirškime, jog yra ir tokių, kurie priverčia didžiuotis mūsų šalimi. Jų dėka Lietuvos vardas yra minimas žinomiausiuose pasaulio leidiniuose, girdimas prestižinėse koncertų salėse, garsiausiuose universitetuose.

Svetur gyvenantys ir dirbantys mokslininkai, rašytojai, režisieriai, sportininkai, menininkai – tai turtas, kurį privalome saugoti, kuriuo galime ir turime didžiuotis.

Deja, stebint šiandieninę informaciją viešojoje erdvėje apie užsienyje gyvenančius tautiečius, panašu, jog mūsų šalies ambasadoriai labiau kriminalinio pobūdžio. Viena vertus, žiniasklaida, skleisdama tokias žinias, kuria įvaizdį, jog visi emigravusieji – vargšai, nelaimės ištikti arba ją pranašaujantys žmonės. Kita vertus, ji, kaip ir valdžia yra visos mūsų visuomenės atspindys, rodantis, jog Lietuvos žmonėms šiuo metu įdomiausios kriminalinio ir kitokios negatyvaus pobūdžio naujienos.

Belieka tikėtis, jog pamažu tai keisis ir visuomenei, o kartu ir žiniasklaidai taps įdomios sėkmingų, savo sritį išmanančių ir šiuo metu užsienyje gyvenančių lietuvių istorijos.

5. Dar viena puiki priežastis keikti valdžią

Nepaisant pasyvaus Lietuvos žmonių dalyvavimo rinkimuose, politinių partijų veikloje ir profesinėse sąjungose, kiekvienas turi savo tvirtą ir neginčijamą nuomonę apie viską: nuo teisėjavimo krepšinio rungtynėse – sakoma, kad šalyje yra trys milijonai krepšinio trenerių – iki mokesčių reformų.

Pasitikėjimas valdžia Lietuvoje pastaruosius keletą metų yra itin žemas – Seimu ir Vyriausybe pasitiki tik maždaug trys procentai Lietuvos gyventojų. Žmonės yra tvirtai įsitikinę, jog valdžia Lietuvoje – bloga, visos jos vykdomos reformos – katastrofiškos, o vienintelis ateities scenarijus – šalies dingimas iš Pasaulio žemėlapio. Šias šalies prognozes pastaraisiais metais papildė dar vienas valdžios kūrinys – emigracija. Sakytum, Kubilius kone pats pasirengęs krauti lagaminus ir pamojuoti tautiečiams Karmėlavos oro uoste – taigi, ar ne puikios išleistuvės?

Šaltinis: lrytas.lt

2012 m. vasario 16 dieną Berisso miesto (Argentina) lietuvių bendruomenė, sudaryta iš Lietuvių draugijų „Nemunas“ ir „Mindaugas“, kartu su lietuviška radijo valandėle „Ecos de Lituania“ šventė Lietuvos Nepriklausomybės dieną – paminėjo Vasario 16-ąją.

Lietuvių šventėje dalyvavo lietuvių draugijos „Nemunas“ pirmininkas Esteban Dulke, lietuvių draugijos „Mindaugas“ pirmininkas Raúl Petronis, Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos narys ir radijo valandėlės „Ecos de Lituania“ vedėjas Juan Ignacio Fourment Kalvelis, Buenos Airių provincijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Karen Balchunas ir Lietuvių vaikų bendruomenės pirmininkė Zoe Grilauskas ir, visų pirma, Buenos Airių provincijos lietuvių bendruomenės pirmininkė ir žinoma dainininkė Adriana Yocys.

Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės sukakties 94-ųjų metinių šventė prasidėjo Šv. Mišiomis „María Auxuliadora“ parapijoje, kurias aukojo kunigas Gustavo Rubio. Jose taip pat giedojo choras „Mindaugas“.

Po to ceremonija įvyko Lietuvių draugijos „Mindaugas“ patalpose, kur sugiedojo Argentinos ir Lietuvos himnus. Paskui Micaela Campagna ir Marina Flammini perskaite LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio sveikinimus.

Po to Aniela Ona Remorini Gasunaite pasakė kalbą apie šią istorinę Lietuvai datą.

Ceremonija baigėsi lietuviškomis ir ispaniškomis dainomis, kurias dainavo garsi dainininkė Adriana Yocys.

En horas de la tarde de ayer del pasado jueves 16 de febrero, la Comunidad Lituana de Berisso, conformada por la Sociedad Lituana “Nemunas”, la Sociedad Lituana “Mindaugas” y el programa radial “Ecos de Lituania”, celebró el 94º Aniversario de la Independencia de la República de Lituania.

De los actos participaron el presidente de la Sociedad Lituana “Mindaugas”, Raúl Petronis; el presidente de la Sociedad Cultural “Nemunas”, Esteban Dulke y el representante de la Comunidad Lituana Mundial, de la Juventud Lituana y del programa radial “Ecos de Lituania”, Juan Ignacio Fourment Kalvelis.

Asimismo estuvieron presentes la actual reina de la Colectividad Lituana de la Provincia de Buenos Aires, Karen Balchunas; la Reina Infantil de la Colectividad, Zoe Grilauskas; durante la celebración se contó con la grata visita de la primera Reina Provincial del Inmigrante, Adriana Yocys, quien en su visita por el país estuvo presente en tan importante celebración, y representantes de la Sociedad Cultural Búlgara “Ivan Vazov” y de la Colectividad Israelita de La Plata, Berisso y Ensenada.

La ceremonia comenzó con la celebración de la Santa Misa en la Parroquia “María Auxiliadora”, celebrada por el párroco Gustavo Rubio, y con la participación del coro “Mindaugas” que acompañó con un cancionero especial en lituano.

Posteriormente, el Acto Protocolar se efectuó en la sede de la Sociedad Lituana “Mindaugas”, ya que las inclemencias climáticas imposibilitaron que se desarrollara, como estaba programado al aire libre, en las adyacencias del Monumento Lituano “Rupintojelis”.

El acto, conducido por Jorge Kosturkoff Petrauskas, comenzó con la entonación de las estrofas de los Himnos Nacionales Argentino y Lituano. Posteriormente se efectuó un Minuto de Silencio en memoria de los aquellos caídos, quienes dejaron su vida en la búsqueda constante de la Independencia de Lituania a lo largo de la historia. También se recordó a los caídos en los sucesos del 13 de enero de 1991, luego de la Restauración de la Independencia, y a los asociados fallecidos de ambas instituciones lituanas.

El evento continuó con la lectura de salutaciones tanto de la presidenta de la República de Lituania, Dalia Grybauskaite, como del Ministro de Relaciones Exteriores, Audronius Azubalis, a cargo de Micaela Campagna y Marina Flammini.

A continuación, Aniela Ona Remorini Gasiunas brindó una alocución en español, alusiva a este nuevo aniversario, resaltando la importancia que tiene para la comunidad el 16 de Febrero de 1918.

Luego fue el turno del “Vino de Honor”, y el broche de oro estuvo a cargo de Adriana Yocys, quien deleitó a los presentes con la interpretación de numerosas canciones del folklore lituano y también en español.

Ralfas, Vadimas ir Mindaugas Blonskis

Gausiai susirinkę svečiai skanavo tradicinius lietuviškus didžkukulius, kuriuos gamino Sofijoje gyvenantys lietuviai.

Šventės metu laikinasis reikalų patikėtinis Darius Gaidys įteikė Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą “Lietuvos diplomatijos žvaigždė” Bulgarijos žurnalistui Petko Mangachev. P. Mangachev jau ilgą laiką savo iniciatyva tyrinėja Lietuvos istoriją, savo lėšomis yra išleidęs monografijas apie daktarą Joną Basanavičių ir Lietuvos – Bulgarijos santykių raidą. Šiuo metu spaudai ruošiama jau trečioji P. Mangachevo knyga apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Susitikimo metu pirmą kartą oficialiai susibūrė ir lietuvių jaunimas. “Džiaugiuosi, kad lietuviai buriasi kartu, norėdami palaikyti tradicijas ir bendrauti. Tai puikus globalios Lietuvos kūrimo pavyzdys” – sakė Darius Gaidys. Mindaugas Blonskis Bulgarijoje gyvenantiems lietuviams pristatė planus kurti Bulgarijos lietuvių jaunimo sąjungą (BLJS). Susirinkusieji aptarė bendradarbiavimo su Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga galimybes rengiant Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą Lietuvoje.

Bulgarijos lietuvių jaunimo sąjunga tapo jau trisdešimt pirmąja Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovybe.

***

Sheffield Lithuanian Society was established to promote Lithuanian language and culture as well as to facilitate and encourage the communication among Lithuanian students at University of Sheffield and those who are interested in learning about Lithuania and Lithuanians.

The society is open to everyone and we accept new members throughout the academic year. The membership fee for 2010/2011 is £3.

Our aim is to have a good time while enjoying the company of likeminded students with a bit of a cultural twist!

The easiest way to get in touch is by e-mail:lithuaniansoc@sheffield.ac.uk

Committee:

President: Gabriele Tilvikaite

Secretary: Dovile Botyriute

Treasurer: Laurynas Giriunas

Events Secretary: Rytis Kevelaitis, Paulius Viskaitis

University of Sheffield Lithuanian Society

Photo: Gabrielė Tilvikaitė

Vasario 9d. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) atstovai Vilniuje susitiko su Lietuvos jaunimo organizacijų vadovais. Susitikime buvo prisitatytas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas (PLJS2012), vyksiantis liepos 12-15 dienomis, Visuomenės Harmonizavimo Parke, Prienų rajone.

Daugiau informacijos: >>>pljs2012.lt

Algirdas Kaušpėdas – visuomenės veikėjas, architektas, grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas. 1988-1990 metais intensyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, vadovavo Lietuvos televizijai. Pasak jo, žmonės vertinami ne pagal tai, kaip apsirengę, su kokiu automobiliu važinėja, o kas jie yra. Kiekvienas žmogus turi turėti savo kilnų tikslą. Jei tu turi tą kilnų tikslą, visa kita ateis savaime – žmonių dėmesys, materialinis atlygis, geresnės sąlygos veikti.

Daugiau info www.pljs2012.lt

***