Ieva Davydenko: “Didžiuojuosi galėdama save vadinti pasaulio lietuve”

asŠį tekstą mane paskatino parašyti viename internetinių portalų pasirodęs žurnalistės Z. Čepaitės straipsnis „Pasaulio lietuviai, vadinkit mane emigrante!“.

Visiškai sutinku su šio straipsnio autorės nuomone, kad „kaip pavadinsi – taip nepagadinsi“, tačiau griežtai nenorėčiau sutikti, kad termino „pasaulio lietuvis“ atsiradimas išsyk reiškia kovos su emigracija pralaimėjimą ir Lietuvos valdžios ginklų šia tema sudėjimą.

Visų pirmiausia, prieš imdamiesi brėžti bet kokias toli siekiančias išvadas, atskirkime terminų „emigrantas“ ir „pasaulio lietuvis“ reikšmes ir vartoseną šiandieninėje kalboje.

Pats žodis „emigracija“ mūsų kalboje pavadina ir savos šalies apleidimą, ir emigrantų visumą. Šia reikšme taip pat yra vartojamas ir lietuviškas žodis „išeivija“ kaip išeivių bendrija. Kiek rečiau pavartojami skoliniai „egzilis“, „diaspora“.

Viešojoje erdvėje emigracijos kontekstai skyla į dvi dalis. Viena vertus, šis žodis vartojamas neutraliuose ar teigiamuose kontekstuose ankstesnių laikų persikėlimui iš Lietuvos pavadinti, kaip pavyzdžiui: „masinė emigracija“, „grįžta iš priverstinės emigracijos“.

Kita vertus, šių dienų emigracija aptariama su aiškiai išreikšta neigiama nuostata: „emigracija – tai tragedija, visais atžvilgiais neigiamas reiškinys“ ar „emigracija buvo bėgimas nuo savižudybės, ar dalinė savižudybė“.

Ši nuostata ypač išryškėja iš vardijimų, t.y. iš kitų drauge su emigracija minimų negatyvių reiškinių: „telieka badavimas“, „savižudybės“, „nedarbas“, „masinė emigracija“, „protų nutekėjimas“.

Kalbant apie valstybę ir politinius dalykus, emigracija yra dažnai politizuojama – pirmiausia kaip neigiamas reiškinys. Emigracija yra blogis, kurį reikia vienaip ar kitaip mažinti, mėginti jo išvengti.

Žiniasklaidoje šis politizuotas kontekstas atsispindi tokiomis frazėmis ir sakiniais: „kol valstybė nesusirūpins, kad tokia emigracija pakerta jos gyvybingumą“ ar „jei sustiprės mūsų valstybė, galinti sumažinti emigraciją“.

Taigi, apžvelgę emigracijos sąvokos vartoseną lietuvių kalboje bei ją dažniausiai apibūdinančius kontekstus, matome, kad emigracijos, kaip paties termino, vartosena šiandieninėje mūsų kalboje smarkiai išsiplėtė.

Tuo tarpu terminas „pasaulio lietuvis“ yra išties gana naujas ir, drįstu teigti, iki šiol nenagrinėtas mokslininkų ar žurnalistų. Šiuo terminu vadinamas žurnalas, pradėtas leisti 1963 metais, taip pat užsienyje gyvenančius lietuvius vienijančios organizacijos, keletas internetinių portalų, organizacijų ir leidinių.

Jokiose valstybinėse programose ar Vyriausybės nutarimuose terminas „pasaulio lietuviai“ nėra naudojamas. Norėdami nurodyti tikslinę grupę, t.y. ne Lietuvoje gyvenančius lietuvius, biurokratai ar kiti valstybinių strategijų kūrėjai dažniausia naudoja terminą „užsienyje gyvenantys lietuviai“ arba tiesiog „užsienio lietuviai“.

Nesiimu vertinti Vyriausybės pastangų mažinant emigracijos mastus, bet ne tik todėl, kad tai sunkiai pamatuojama ir, galbūt, bus matoma tik po kelių dešimtmečių, bet ir todėl, kad neturime tikėtis, kad mūsų tautiečius už rankos oro uoste sulaikys premjerai, užsienio reikalų ministrai ar patys prezidentai. Žinoma, esminiai sprendimai šalyje priklauso nuo politikų valios, tačiau tai nereiškia, kad šiandien piliečių galimybės nuspręsti, kaip ir kur gyventi, kokia veikla užsiimti yra ribojamos.

Niekas geriau už pačius užsienio lietuvius nepasakys, kokios priemonės, veiklos ar įstatymai, skirti piliečių grįžimo į Lietuvą skatinimui, yra reikalingi, ir niekas kitas, nei jie, neturi geresnių ginklų (arba tiksliau, įrankių), reikalingų emigracijos proceso pavertimu nauda mūsų šaliai.

Ir pabaigai – Pasaulio lietuviai, kuriuos pažįstu, yra mokslo, patirties ir galimybių ištroškę žmonės. Vieni jų – vyresni ir atsidūrę svetur prieš daugelį metų, tačiau nenustojantys ieškoti geriausių sprendimų sau ir savo šeimoms. Kiti – jauni, ambicingi, talentingi ir nuolat ieškantys. Visi jie yra keliautojai, gyvenantys ir kuriantys skirtinguose pasaulio taškuose, kartkartėmis ar keliems metams grįžtantys į Lietuvą, tačiau nestatantys save į vienos šalies, vienos sistemos ar socialinės grupės rėmus. Pasaulio lietuviai – tai Lietuvos kilmę turintys ar jai prijaučiantys žmonės, kurie, kaip laivai, plauks po visą platų vandenyną, tačiau niekad nepamirš savo gimtojo uosto.

Šį tekstą galite rasti adresu: http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/didziuojuosi-galedama-save-vadinti-pasaulio-lietuve.htm

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *