Lietuvybės paieškos Paryžiuje

Prancūzija visada buvo inteligentijos, diplomatijos ir aukštos kultūros sinonimas. Kartu tai labai elitistinė ir nacionalistiška šalis, kurioje atsirado garsusis raison d’Etat politikos principas. Kada prasidėjo lietuvių bendruomenės istorija, kodėl Prancūzija prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir kaip šiandien gyvena Prancūzijos lietuviai, iš Paryžiaus pasakoja Goda Šileikaitė

Paryžiuje ilsisi net dviejų Lietuvos-Lenkijos valdovų širdys: Henrikas Valua (Henri de Valois, 1551-1589) palaidotas kartu su žymiais Prancūzijos valdovais Šv. Dionizo bažnyčioje, o Jono Kazimiero Vazos (1648-1668) širdis ilsisi Sen Zermen de Prė – vienoje seniausių miesto bažnyčių. Koplyčią-mauzoliejų puošia skulptoriaus J. Thibault’o bareljefas, vaizduojantis lietuvių ir lenkų mūšį prieš kazokus, o antkapiniame užraše yra karaliaus monograma I.C.R. (Johannesas Casimirus Rexas).

Henrikas Valua Lietuvos-Prancūzijos istorijoje svarbus ir tuo, jog pastarajai yra padovanojęs seniausią Vytį už Lietuvos ribų, kuris puikuojasi ant Teisingumo rūmų (Palais de Justice) laikrodžio bokšto (Tour de l’Horloge), datuojamo XVI a. kaip pirmojo viešo laikrodžio. Nors ir ne itin ryškiai matomas dėl nusidėvėjimo, Vytis puikuojasi vienoje labiausiai lankomų Paryžiaus vietų, visai šalia Dievo Motinos (Notre Dame) katedros ir Šventosios koplyčios.

Po 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimų į Prancūziją lietuvių bajorai bėgo ieškodami saugaus politinio prieglobsčio. Pabėgę tapo 1886-aisiais Mikalojaus Akelaičio įkurtos lietuvių draugijos „Želmuo” nariais, palaikiusios ryšius su Lietuvos gimnazijomis ir socialdemokratų partija. Vėliau „Želmens” misiją pratęsė 1905-aisiais įkurta „Lithuania” kartu su tuomečiu meno ir mokslo žvaigždynu: Antanu Žmuidzinavičiumi, Petru Rimša, Antanu Vivulskiu, Tadu Ivanausku ir Mykolu Romeriu.

Vėliau tarpukaris tapo ne tik kultūriniu pakilimu Lietuvoje, o ypač laikinojoje sostinėje Kaune – tuo metu pagausėjo ir lietuvių gretos Prancūzijoje. Jaunimas susigundė prancūziškojo aukštojo mokslo kokybe ir prestižu, tačiau palankiausia aplinka vis dėlto susiklostė įvairių sričių menininkams. Savo parodas Prancūzijoje pristatė dailininkai Kazys Šimonis, Adomas Galdikas, Vytautas Kazimieras Jonynas, o Paryžiaus operoje pasirodė Lietuvos operos žvaigždės Vincė Jonuškaitė- Zaunienė ir Kipras Petrauskas.

Nors ilgainiui santykiai su Maskva vertė Vakarų valstybes koreguoti užsienio politikos kryptį, o Prancūzija nebuvo išimtis, čia jau įsikūrusių ir naujai atvykusių lietuvių pastangomis 1947 metais buvo įkurta Prancūzijos lietuvių bendruomenė. Kaip pasakoja Ričardas Bačkis, diplomatas ir pirmasis oficialus Lietuvos ambasadorius Paryžiuje, atgavus Nepriklausomybę, bendruomenės tikslas buvo ne tik priimti pabėgėlius iš Lietuvos, laikyti mišias, minėti Lietuvai svarbias datas ir šventes, bet ir diplomatiniais kanalais priminti Vakarų Europai, kas vyksta už geležinės uždangos.

Rusijai visada prijaučiantys prancūzai palankiai žiūrėjo į Baltijos kelią, po kurio visoje Prancūzijoje lyg nujausdamos nebylų prancūzų pritarimą masiškai ėmėsi kurtis lietuvių asociacijos. Kadangi Lietuva kaip nepriklausoma valstybė dar neegzistavo, o diplomatinis korpusas kurtis negalėjo, R. Bačkis tapo nepaprastai reikšminga jungtimi tarp „Sąjūdžio” Lietuvos ir Vakarų Europos, kur daugumą svarbiausių politikų per penkis dešimtmečius, praleistus Prancūzijoje, jau gerai pažinojo, o jų akyse buvo itin vertinamas ir gerbiamas.

Todėl Vakarų Europoje Lietuvos, kaip pirmosios valstybės pasaulyje, kur komunistų partijos siekis atsiskirti nuo pagrindinės Sovietų Sąjungos komunistų partijos sukėlė didžiulį nustebimą, bet leido suprasti, kad Lietuva šįkart neketina nusileisti ir pasiduoti. R. Bačkis pasakoja, kad kartu su „Sąjūdžio” mitingais Lietuvoje, manifestais į gatves išėjo ir lietuviai Prancūzijoje, o jis pats asmeniškai buvo paprašytas tuomečio Prancūzijos prezidento Françoiso Mitterrando pradėti politinį dialogą, kuriame Prancūzija atliko svarbų vaidmenį. Nors ir nenorėdami pykdyti tuometės Sovietų Sąjungos, aukščiausi Prancūzijos politikai siuntė žinią lietuviams sakydami „nesijaudinkit, jūs būsite laisvi”, o prezidentas F. Mitterrandas užtikrino, jog „jūs vis tiek viską gausit”.

Kova iki Nepriklausomybės nebuvo lengva, tačiau R. Bačkis teigia, jog lietuviai buvo kaip niekad gerai organizuoti: veikęs slaptas „Sąjūdžio” tinklas su pagalba iš Sovietų Sąjungos disidentų ir lietuvių Prancūzijoje. Nors nepritariančių Lietuvos siekiui tapti nepriklausoma valstybe buvo apsčiai, R. Bačkis prideda, kad „radosi daug žmonių, kurie buvo pasiruošę padėti gležnai, bet ryžtingai Lietuvos valstybei” ir cituoja Charles’io de Gaulle’io – didžiojo Prancūzijos generolo – pasakytus žodžius: „Aš žinau, kas yra rezistencija, ir visada padėsiu.” Diplomatas pasakoja, jog Vakarų pasaulis žinojo viską: apie trėmimus, apie partizaninį pasipriešinimą (vienas žymiausių Lietuvos partizanų Daumantas buvo atvykęs į Prancūziją ir priimtas mokymams dar 1952-1953 metais), apie Katalikų bažnyčios kroniką.

Galiausiai Lietuvai išsikovojus laisvę, R. Bačkis oficialiai buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos ambasadoriumi Paryžiuje, o dabar ant jo krūtinės puikuojasi ir aukščiausias Prancūzijos Légion d’Honneur ordino ženklas. Gerai pažinojęs tuometį Lietuvos politikos elitą ir „Sąjūdžio” kūrėjus, R. Bačkis nelieka nuošalyje ir šiandien. Paklaustas, ar už tokią Lietuvą tuomet taip atkakliai kovojo, atsako, jog dar reikia laiko, reikia generacijų kaitos tam, kad pagaliau butų išgyvendintas įsišaknijęs Lietuvos ženklai sovietinis mentalitetas, kuriuo grindžiama ne tik politika, bet ir kasdienis gyvenimas visuomenėje, Sen Žermen de Prė bažnyčioje ilsisi kur būti nesąžiningam tampa norma.

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir sėkmingai išlaikius eurointegracinius egzaminus, o prancūziškajai aukštojo mokslo sistemai pagaliau pradėjus „atsiverti” tarptautiniu lygmeniu, vis daugiau lietuvių studentų ryžtasi vykti studijuoti į Prancūziją. Daugėjant jaunimo ir augant jų poreikiams, lapkričio 11-osios popietę Lietuvos Respublikos ambasadoje Paryžiuje įvyko Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos steigiamasis suvažiavimas, atvertęs dar vieną Lietuvos istorijos puslapį Prancūzijoje.

Kaip teigė Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Linas Maknavičius, pagaliau pribrendo kritinė lietuvių jaunimo masė, pasiruošusi institucionalizuotis ir kurti sąjungą, kuri pakeisianti iki tol veikusią draugus ir bendraminčius jungiančią Lietuvių jaunimo bendruomenę. Jos pirmininkas Mažvydas Michalauskas buvo pristatytas kaip svarbiausias idėjų generatorius, ant kurio pečių ilgus metus laikėsi Prancūzijos jaunimo veikla. „Ką padarau, tas ir vyksta”, – taip trumpai, perleisdamas jaunimo organizacinį vairą naujajam įkurtos sąjungos pirmininkui Linui Tarasoniui, sakė daugiau nei 12 metų Prancūzijoje gyvenantis M. Michalauskas.

Linas Tarasonis

„Tai paskata įsitraukti į bendruomenės veiklą, skatinant savarankiškumą, kur jaunimas pats gali tvarkytis nepriklausomai nuo Prancūzijos lietuvių bendruomenės”, – sakė Moaciras P. De Sa Pereira, Amerikos lietuvis, atliekantis doktorantūros studijas Paryžiuje, o dar geriau visiems žinomas kaip „etatinis Kalėdų Senelis”, nuostabiai kalbantis lietuviškai.

L. Tarasonis pabrėžė, kad didėjantys jaunimo poreikiai vertė galvoti apie Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos kūrimą. Norint pretenduoti į specialius fondus ir programas, skirtas jaunimo veiklai, reikalingas teisinis pagrindas, institucionalizuota organizacija, todėl bendruomenės funkcijų jau nebeužteko.

Pabaigęs bakalauro ir magistro studijas Prancūzijoje, o dabar siekiantis daktaro laipsnio, L. Tarasonis teigė, kad sąjungos įkūrimas pasitarnaus kokybiškesnei lietuviško jaunimo, atvykstančio į Prancūziją, integracijai į prancūzišką visuomenę. Dažniausiai vykstama studijuoti, todėl sąjunga padėtų kryptingiau veikti siekiant pagelbėti susiorientuoti tokiems atvykėliams ne tik studijų, bet ir gyvenimo ar laisvalaikio klausimais.

Lygiaverčiai svarbūs Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos tikslai – teigiamai atstovauti Lietuvai ir lietuviams Prancūzijoje ir puoselėti lietuvišką paveldą, todėl pagrindinių švenčių ir minėjų datos neabejotinai įtrauktos į sąjungos darbotvarkę, kur bus bendradarbiaujama ir su kitomis jaunimo organizacijomis siekiant pritraukti ir sudominti lietuviška kultūra. Įsivaizduokite italą, valgantį Užgavėnių blynus ir deginantį Morę, ar britą, plukdantį Joninių vainiką Senos upe Paryžiuje, vėliau pasakojančius draugams ir pažįstamiems apie patirtus įspūdžius. Geriau nei bet kokia oficiali kultūrinė politika, atsakysite, ir būsite neabejotinai teisūs.

„ LABAS , KAIP SEKASI?” – su plačia šypsena veide sveikinasi Pierras – savotiškas neoficialus prancūzų kilmės Lietuvos „ambasadorius” Paryžiuje. Negaliu paneigti, kad tai maloniai nustebina, juk girdžiu tai iš prancūzo lūpų. Jis neatsitiktinai su manimi sveikinasi lietuviškai – Paryžiuje jam priklauso W.O.S. baras, kuris neoficialiai laikomas lietuvių bendruomenės Paryžiuje susitikimų vieta. Čia vyks ir kalėdinis susitikimas, kuriame Pierras pažadėjo ne tik lietuviško alaus, bet ir lietuviškų užkandžių.

Susidomėjusi apžiūrinėju reklaminius-turistinius lankstinukus apie Lietuvą, iškabintas trispalves ir kitus lietuviškus atributus. Klausiu baro šeimininko, kaip prasidėjo jo draugystė su lietuviais ir kas paskatino imtis Lietuvos reklamos Prancūzijos sostinėje. Pierras pasakoja, kad Lietuva susidomėjo neatsitiktinai: ne kartą jau lankęs draugus lietuvius tiek Vilniuje, tiek Kaune. O istorijos apie Trakuose gyvenančius karaimus, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iki Juodosios jūros jam irgi nesvetimos.

„Čia vis per tas jūsų gražuoles lietuvaites”, – teisinasi prancūzas. Ir iš tiesų, lietuvaičių studenčių, pasirodo, Pierro bare netrūksta. Prieš kelerius metus Paryžiuje buvo susibūręs nemažas kolektyvas lietuvių, mėgstančių šį barą, kur jie kas kartą ateidavo nešini juoda duona ir lietuvišku šokoladu. O atsirasdavo ir tokių, kurie bent kartą per kelis mėnesius susiruošdavo iš Korsikos salos į Paryžių vien dėl lietuviško alaus.

Nors Pierro vadovaujamą barą mėgsta daugelis čia besilankančių lietuvių, geriausiai čia jaučiasi sporto aistruoliai. Paryžiaus nacionalinė televizija net buvo atvykusi filmuoti lietuvių sirgalių, kai Lietuvos rinktinė žaidė Europos krepšinio čempionate. „Padaryti taip, jog žmonės jaustųsi kaip namie”, – toks, pasak Pierro, yra jo vadovaujamo baro tikslas, kuriame, be Lietuvos, kabo ir kitų pasaulio valstybių vėliavos, o šalia įvairiausių rūšių alaus galima rasti ir namibiško. Seimininkas paaiškina, kad oficialiai W.O.S. baras palaiko Prancūzijos, Lietuvos ir Namibijos sporto komandas įvairiose tarptautinėse varžybose.

Kelissyk buvęs Lietuvoje, išbandęs ir pamėgęs lietuviškus cepelinus, silkę ir šaltibarščius, Pierras jau užmezgė ryšius su Lietuvos kompanijomis, idant galėtų papildyti savo vadovaujamą barą Paryžiuje lietuviška produkcija. „Paryžiečiai mielai išmaino visame pasaulyje pažįstamą „Carlsberg” alų į lietuvišką „Švyturį”, – įtikinėja Pierras. Ir priduria, kad bent kelis kartus per mėnesį tenka atsakyti į klausimus apie Lietuvą ja susidomėjusiems paryžiečiams ir kitiems baro svečiams.

Galiausiai Pierrui prisipažįstant, kad jaučiasi nekaip dėl kalbos barjero, supraskit, kad nemoka lietuviškai, galutinai lieku nuginkluota tokio netradicinio prancūziško nuoširdumo. Jis apgailestauja, kad apleido lietuvių kalbos mokymąsi ir pažada atsigriebti artimiausiu metu, jog galėtų ne tik aiškiai, be akcento, pasisveikinti, bet ir bent jau trumpomis frazėmis pabendrauti su lietuviais, ateinančiais praleisti laiko čia.

Straipsnio autorius: IQ.lt

Nuotrauka: RPB designer

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *