PLJS valdybos narys Nicolas Velo: apie emigraciją, meilę Lietuvai ir kaip jam sekasi gyventi Lietuvoje

Nico Velo

Jis neturi nė lašo lietuviško kraujo, tačiau nuo pat mažumės dirbo Urugvajaus lietuvių bendruomenėje ir jau gerai kalba lietuviškai. Jis dievina 40 laipsnių karštį, tačiau prisitaiko ir prie lietuviškų orų. Jam sunku suprasti lietuvių santūrumą, tačiau geriausius draugus galiausiai surado Lietuvoje. Lietuvoje šaknis leidžiantis urugvajietis Nicolas Velo su „Bendraukime“ kalbasi apie emigraciją, meilę Lietuvai ir tai, ko jam trūksta mūsų šalyje.

Neturite nė lašo lietuviško kraujo, tačiau nuo pat mažumės dalyvaujate Urugvajaus lietuvių bendruomenės veikloje. Kodėl?

Mano pusbroliai yra lietuvių kilmės. Nuo pat mažumės dalyvavau lietuvių bendruomenės veikloje Urugvajuje, nes ji buvo įsikūrusi šalia namų. Be to, norėjau leisti laiką su savo broliu ir pusbroliais. Kai man kažkas patinka, tiesiog darau. Negaliu sėdėti ir stebėti, kaip kažkas dirba.

Taip tapau Urugvajaus lietuvių bendruomenės, vėliau jos valdybos nariu, galiausiai Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjungos pirmininku. 2006 metais gavau stipendiją studijuoti lietuvių kalbą Vytauto Didžiojo universitete, nes supratau, kad be jos neišsiversiu. Vėliau į Lietuvą atvažiavau dar tris kartus, o šį kartą atvykau dėl draugės, kuri yra lietuvė. Esu čia nuo praėjusių metų gruodžio ir laukiu leidimo dirbti.

Urugvajietis Lietuvoje – egzotika. Kas jus čia žavi, o kas atstumia?

Man sunku, kai čia sninga, nes Urugvajuje temperatūra niekada nėra nukritusi žemiau nulio. Laimingiausias esu, kai yra 40 laipsnių karščio. Tačiau prisitaikau ir prie lietuviškų orų.

Taip pat įsitikinau, kad lietuviai yra gana uždari. Mums, urugvajiečiams, paprasčiau bendrauti su žmonėmis. Atsimenu, kai pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje, vyko vakarėlis, ir prie mūsų prisijungė kažkoks nepažįstamas vaikinas. Tą vakarą visi smagiai šventėme. Tačiau kitą dieną jis elgėsi taip, lyg mūsų nepažinotų. Tačiau priprantu ir prie to.

Kita vertus, Lietuvoje supratau, kad gali būti sunku susirasti draugų, tačiau kai jie tave galiausiai priima, jie tampa tavo geriausiais draugais.

Kai gyvenau Kaune ir lankiau ansamblį, 9 mėnesius su kitais jo nariais eidavau gerti alaus, nes maniau, kad kitaip jie su manimi nedraugaus. Kai išvykau iš Lietuvos, supratau, kaip aš jiems iš tiesų rūpiu, jie tapo tikrais draugais.

Daugiau skaitykite naujienų portale Lrytas.lt

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *