|
Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas Urugvajuje - įspūdžiai |
|
|
|
Įrašė Dalia Henke
|
|
2006 02 21 |
Toli, už jūrų marių, kitame žemyne ir labai toli nuo Tėvynės Lietuvos, susirinko lietuvių kilmės jaunimas iš Brazilijos, Argentinos, Kolumbijos į Urugvajaus sostinę Montevidėjų - į IX Pietų Amerikos lietuvių jaunimo sąskrydį. Renginyje dalyvavo svečiai iš Kanados bei Vokietijos, kurie atstovavo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) valdybą bei XII Kongreso ruošos komitetą. Visas suvažiavimo dienas jo dalyvius lydėjo Pietų Amerikos jaunimo rėmėjas prelatas E. Putrimas, vietinių maloniai vadinamas tiesiog kunigėliu.
Suvažiavimo metu vyravo pakili nuotaika bei vasariška temperatūra. Atvykusiems iš Europos reikėjo persiorentuoti ne tik dėl gerokai pasikeitusio klimato. Pietų amerikiečiai, kaip žinia, nemėgsta mums įprastos skubos, punktualūs svečias, ko gero, jiems galėtų pasirodyti ir ne itin mandagus (mažiausiai pusvalandį vėluoti čia įprasta), tad ir suvažiavimas turėjo prisitaikyti prie urugvajietiško gyvenimo ritmo. Popietinė “siesta” buvo privaloma ir mums, todėl neretai diskutuoti tekdavo ir iki vidurnakčio.
Diskusijų temos nebuvo naujos. Kaip visada daug kalbėta ir ginčytasi apie tai, kas labiausiai rūpi jau nebe pirmos kartos lietuviams, gyvenantiems toli nuo senelių žemės: kaip išsaugoti lietuviškumą, kaip neprarasti kalbos, kaip geriau organizuoti bendruomenės gyvenima, bendradarbiavimą su kaimynais. Ne paslaptis, kad lietuviškos bendruomenės Pietų Amerikoje, išgyvena ne pačius geriausius laikus, lietuvių vaikai ir vaikaičiai beveik nebemoka kalbėti lietuviškai, o dabartinė migracijos banga šį regioną aplenkė.
Buvo diskutuojama ne tik apie tautiškumą, kalbą bet ir apie XII Pasaulio lietuvių jaunimo Kongresą, kuris vyks š.m. birželio 23 -liepos 9 dienomis Kanadoje (daugiau informacijos www.kongresas.org) . Net dešimt astovų iš Pietų Amerikos galės dalyvauti Kongrese.Suvažiavimo dalyviai iš Brazilijos, Urugvajaus ir Argentinos nutarė ne tik aktyviai dalyvauti Pasaulio lietuvių jaunimo renginyje Kanadoje, bet ir siūlyti, kad XIII PLJ Kongresas vyktų Pietų Amerikoje (2009 arba 2010 metais).Tai tikrai padėtų suaktyvinti šių kraštų lietuvišką veiklą.
Būdama Pietų Amerikoje susipažinau su vietiniais lietuviais, kurie mane džiugino savo darbais, idėjomis, geranoriškumu.Tačiau nustebti privertė čia gyvenantys ir dirbantys pietų amerikiečiai, kurie, neturėdami su lietuviais jokio giminystės ryšio, aktyviai dalyvauja lietuviškos bendruomenės veikloje, moka susikalbėti lietuviškai ir laiko save Lietuvos krašto patriotais. Kažkada apsilankę Lietuvoje ir susižavėję jos gamta, atradę draugų ir bičiulių tarp lietuvių, jie tapo entuziastingi lietuvybės puoselėtojai.
Iš Pietų amerikiečių galime pasimokyti, kaip puikai galima organizuoti lietuviškus renginius kukliomis sąlygomis. Stovykloje, Shangrilos miestelyje netoli Montevidėjaus, nebuvo jokio komforto, konferencijų salių, kompiuterių, pluoštais dalijamos suvažiavimo medžiagos, tačiau darbas vyko sklandžiai ir produktyviai. Tris dienas jaunimas bendravo, vedė diskusijas, ginčijosi, intensyviai ruošėsi jaunimo teatralizuotai dainų ir šokio misterijai „Joninės”. Šią tradicinę lietuvišką šventę organizavo iš Lietuvos atvykę aktoriai D. Uzdila ir R. Boravskis.
Suvažiavimui gerai įpusėjus, Montevidėjuje, kuriame gyvena apie 10 000 lietuvių kilmės žmonių, buvo šventinamos atnaujintos Urugvajaus lietuvių draugijos patalpos, kurių remontui lėšu skyrė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Šiame klube daug lietuviškos kilmės žmonių mokėsi arba tobulino lietuviško kalbėjimo įgudžius, čia buvo tęsiamos senosios lietuviško šokio tradicijos. Ir šiandien Montevidėjaus jaunimas puikiai šoka daug tautinių šokių. Senieji bendruomenės nariai pasakojo, kad prieš karą šiose patalpose veikė tokia gera lietuviška mokykla (finansavo Lietuvos valstybė), jog jie iki šios dienos puikiai šneka lietuviškai, nors pačioje Lietuvoje jau nesilankė daugybę metų.
Mokyklos neliko, tačiau pasimokyti kalbos galima ir šiandien. Lietuvių namuose organizuojami lietuvių kalbos kursai, tad, norintys apsilankyti Lietuvoje ar nutarę mokytis Vasario 16 gimnazijoje, turi gera galimybe pastiprinti kalbos žinias.
Džiugu, kad Urugvajuje lietuviškumo židinys vis dar rusena, žmonės renkasi į lietuvių namus, švenčia šventes, puoselėja senąsias tradicijas, atsiveda čia savo vaikus. Labai norėtūsi, kad tas židinys ne tik rusentų, bet ir dar smarkiau įsidegtų bei suburtų dar daugiau Lietuvai neabejingų žmonių. Norėtūsi, kad ir toliau vyktų panašūs suvažiavimai, susitikimai, šventės, kuriose jaunimas rastų lietuviškos veiklos prasmę ir džiaugsmą.
Ir aš ten buvau, alų, mate gėriau...
Komentarai () |
 |
|
|
|
|
|
|
Dabar naršo
Nėra prisijungusių vartotojų
|
